Trumpai aptarsime keletą terminų. Terminas „asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje“ yra dažnai vartojamas socialinių mokslų literatūroje, siekiant apibūdinti asmenis, kurie susiduria su sunkumais integruojantis į visuomenę dėl įvairių socialinių, ekonominių, psichologinių ar kultūrinių priežasčių. Socialinė atskirtis gali būti siejama su skurdu, nedarbu, švietimo stoka, priklausomybėmis ar kitomis socialinėmis problemomis. Literatūros šaltiniai, kurie naudoja šį terminą, dažnai pabrėžia, kad socialinė atskirtis nėra individualus trūkumas, o sisteminė problema, kurią sukuria aplinka, socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Terminas „asmenys, turintys priklausomybę“ (angl. persons with addiction) yra dažnai naudojamas moksliniuose ir socialiniuose kontekstuose, siekiant vengti stigmatizuojančių apibūdinimų ir pabrėžti, kad priklausomybė yra problema, kurią galima gydyti, o ne asmenybės bruožas. Tai padeda sumažinti neigiamą vertinimą ir yra labiau orientuota į žmogaus situaciją nei etiketę. Šis terminas pabrėžia socialinę aplinką ir aplinkybes, kurios gali turėti įtakos asmens gyvenimo būdui. Kodėl atsisakoma vartoti terminą „asocialus asmuo“? Terminas „asocialus asmuo“ gali būti laikomas įžeidžiančiuir stigmatizuojančiu, nes jis dažnai naudojamas su neigiamu vertinimu, susijusiu su žmogaus elgesiu, kuris neatitinka visuomenės normų. Šis terminas dažnai siejamas su žmonėmis, kurie, pavyzdžiui, nesilaiko įstatymų, vengia atsakomybės, arba nesugeba prisitaikyti prie bendrojo socialinio gyvenimo. Terminas „asocialus„ gali būti netinkamas ir net klaidinantis, nes jis dažnai turi neigiamą reikšmę ir gali stigmatizuoti žmogų, nesuvokiant pilnos jo gyvenimo istorijos ir priežasčių, dėl kurių jis galėjo pasirinkti tokį gyvenimo būdą. Erving Goffman savo knygoje aptaria, kaip socialinės etiketės ir stigmos gali paveikti asmenų savivertę ir visuomenės požiūrį į juos.

Terminas „alkoholizmas“ bus keičiamas į alkoholio vartojimo sutrikimas – tai medicininis terminas, atitinkantis Alcohol Use Disorder (AUD), naudojamas diagnozuojant.

Grįžtant  prie mūsų temos ir vieni, ir kiti asmenys sudaro ypatingą grupę, kuri susiduria su itin sudėtingomis gyvenimo sąlygomis. Jų kelias dažnai būna pažymėtas psichologiniais, socialiniais ir fiziologiniais iššūkiais, dėl kurių jie nenori arba negali pakeisti savo gyvenimo būdo, nepaisant akivaizdžių pasekmių. Priklausomybė nuo alkoholio tampa ne tik kasdienio gyvenimo dalimi, bet ir būdu pabėgti nuo gilių vidinių konfliktų ir emocinių sunkumų. Daugelis šių asmenų yra įstrigę užburtame rate, kur alkoholis tampa vienintele priemone išgyventi sunkią kasdienybę. Tačiau kodėl šie žmonės atsisako keisti savo gyvenimą? Ką slepia jų nenoras pasikeisti? Atsakymus į šiuos klausimus galima rasti ne tik priklausomybės psichologijoje, bet ir giliau nagrinėjant socialinę aplinką, psichologinius barjerus bei vidinius motyvacijos trūkumus, kurie įtakoja  jų sprendimus ir elgesį.

Priklausomybė ir jos biologinės priežastys

Priklausomybė alkoholiui nėra tik blogas įprotis, o liga, turinti biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. Priklausomybė sukelia cheminius pokyčius smegenyse, ypač dopamino ir serotonino sistemose, kurios kontroliuoja malonumą ir atlygio mechanizmus. Kai priklausomas asmuo vartoja alkoholį, jo smegenys gauna didelį kiekį „malonumo” signalų, kurie jį skatina ir toliau vartoti alkoholį, kad išlaikytų šį aukštą jausmą. Šis procesas sukelia fiziologinę priklausomybę, todėl net jei asmuo suvokia, kad jo elgesys yra žalingas, jis vis tiek negeba lengvai atsikratyti šio įpročio. NIAAA savo tyrimuose ir publikacijose pabrėžia, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra lėtinė liga, turinti biologinį pagrindą, tačiau taip pat glaudžiai susijusi su socialiniais ir psichologiniais veiksniais. Ši institucija pateikia išsamų alkoholio vartojimo sutrikimo supratimą kaip kompleksinę ligą, kuriai įtakos turi genetika, smegenų chemija, socialinė aplinka ir asmenybės. G. Alan Marlatt knygoje nagrinėja priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų sudėtingumą, įtraukdamas biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. A. Marlatt pateikia harm reduction (žalos mažinimo) strategijas ir akcentuoja, kaip skirtingi faktoriai (įskaitant šeimos dinamiką, kultūrinius skirtumus ir genetiką) daro įtaką priklausomybės vystymuisi ir gydymui.

Psichologinis pasipriešinimas pokyčiams

Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo įvairių psichologinių sunkumų – depresijos, nerimo, žemos savivertės ar traumos, kurios susijusios su jų gyvenimo istorija. Alkoholio vartojimas tampa būdu pabėgti nuo šių emocinių skausmų ir vidinių konfliktų. Tai taip pat gali tapti vieninteliu jų būdu, kaip „išgyventi“ kasdienybę, nes jų gyvenime dažnai trūksta kitų sveikų, pozityvių mechanizmų. Dėl to jie gali atmesti bet kokius pasiūlymus keisti savo gyvenimo būdą, nes tai gali būti suvokiama kaip papildomas emocinis krūvis, kurio jie nesugeba pakelti. Viename iš tyrimų”Alkoholio vartojimo ir alkoholio vartojimo sutrikimų paplitimas ir koreliacinės sąsajos” aptariama, kaip alkoholis ir alkoholio vartojimo sutrikimas yra susiję su įvairiomis psichikos sveikatos problemomis, tokiomis kaip depresija, nerimas ir kiti psichologiniai sunkumai. Autoriai pabrėžia, kad asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo komorbidinių psichikos sutrikimų (tai situacija, kai asmuo tuo pačiu metu turi daugiau nei vieną psichikos sveikatos sutrikimą. Tai gali būti, pavyzdžiui, kai asmuo turi priklausomybę nuo alkoholio ir kartu patiria depresiją, nerimo sutrikimus, arba kitus psichikos sveikatos sutrikimus). Kitame tyrime teigiama, kad alkoholio vartojimas ir priklausomybė dažnai susiję su psichologiniais sunkumais, tokiais kaip depresija, nerimas ir žema savivertė, ypač paauglių ir jaunų suaugusiųjų tarpe. Asmenys, turintys priklausomybę, dažnai bando slėpti šias problemas alkoholiu, todėl jos gali sustiprėti.   

Socialinė atskirtis ir stigma

Asmenys, turintys priklausomybę, dažnai patiria socialinę atskirtį ir stigmą, kuri dar labiau sustiprina jų priklausomybę. Jų gyvenimo būdas, dažnai apimantis benamystę, netvarką ir finansinius sunkumus, lemia, kad jie nesijaučia vertinami ar priimami visuomenėje. Ši izoliacija gali sukelti nuolatinį jausmą, kad jie nėra verti pagalbos arba, kad pokyčiai nieko nepakeis. Dažnai šie asmenys neturi tinkamos socialinės paramos sistemos, kuri galėtų padėti jiems pradėti sveikimo procesą, ir gali manyti, kad pokyčiai jiems yra nepasiekiami. Erving Goffman savo darbe aptaria, kaip stigma gali turėti neigiamą poveikį žmonėms, ypač tiems, kurie patiria socialinę atskirtį. Jis pabrėžia, kad žmonės, kurie yra vadinami kaip „asocialūs“ ar „priklausomi“, dažnai susiduria su marginalizacija, kas gali dar labiau gilinti jų priklausomybę ir socialinę atskirtį. Link Bruce G., Phelan Jo C nagrinėja, kaip stigma ir socialinė atskirtis gali sustiprinti socialinę nelygybę ir prisidėti prie priklausomybės problemų. Stigmatizuojami asmenys, turintys priklausomybę, dažnai jaučia, kad jų elgesys nėra priimtinas, o tai gali sustiprinti jų priklausomybę ir atskirtį nuo visuomenės. A. Baker kalba apie tai, kaip psichikos sveikatos sutrikimai ir socialinė atskirtis yra glaudžiai susiję su priklausomybės nuo alkoholio sutrikimais. Tai gali užsukti „užburtą ratą“, kai stigma ir socialinė izoliacija dar labiau pablogina asmens padėtį, mažindamos galimybes gauti pagalbą.

Baimė ir nesaugumo jausmas dėl pokyčių

Pokyčiai visada kelia baimę, ypač tiems, kurie gyvena nesaugiai ir neturi stabilumo. Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai nepasitiki savo gebėjimu susidoroti su gyvenimo sunkumais be alkoholio. Net jei jie supranta, kad alkoholio vartojimas kenkia jų sveikatai ir gyvenimui, baimė dėl nežinomybės, kas laukia jų gyvenime be šios priemonės, gali sustabdyti juos nuo veiksmo. Be to, socialinė izoliacija ir nesugebėjimas susikurti tvirtų ryšių su kitais žmonėmis apsunkina galimybę ieškoti pagalbos ir pasitikėti kitais. J.O. Prochaska savo pokyčių teorijoje pabrėžia, kad priklausomybes turintys asmenys dažnai patiria baimę ir nežinomybę, kai imasi pokyčių. Net jei jie supranta, kad reikia keisti savo gyvenimo būdą, baimė ir netikrumas dėl to, kas laukia be priklausomybės, gali užkirsti kelią veiksmui. G. A. Marlatt, D.M. Donovan tyrime nagrinėjama požymių slopinimo metodika pabrėžia, kad priklausomybę turintysasmenys gali jausti didelę baimę ir nerimą dėl gyvenimo be alkoholio. Tai ypač pasakytina apie tuos, kurie neturi stabilumo gyvenime, nes jie dažnai bijo susidurti su naujais sunkumais ir nežinomomis aplinkybėmis.

Motyvacijos trūkumas

Asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, gali neturėti motyvacijos keisti savo gyvenimą, nes neturi aiškių tikslų ar siekių. Dažnai jie yra taip nusivylę gyvenimu, kad neturi jėgų pasiekti geresnės ateities. Be tinkamos paramos ir motyvavimo, tokie asmenys gali nesuvokti savo situacijos rimtumo ir nenorėti įsitraukti į pagalbos programas. Jiems trūksta pozityvios motyvacijos, kad jie galėtų tikėti pokyčių galimybe ir atlikti reikalingus žingsnius, kad pasiektų ilgalaikį pasveikimą. J.O. Prochaska ir CC. Di Clemente pristato pokyčių etapus (Stages of Change), pagal kuriuos priklausomybę turintys asmenys dažnai nepasiekia pokyčių, nes jie neturi motyvacijos ir nesuvokia situacijos rimtumo. Jiems trūksta aiškių tikslų ir siekių, nes jie dažnai susiduria su nusivylimu dėl savo gyvenimo ir jaučia, kad nenori keisti savo elgesio. Jie pabrėžia, kaip alkoholio vartojimo sutrikimą ir kitas priklausomybes turintys asmenys gali nenorėti įsitraukti į gydymą, nes neturi motyvacijos ir nesuvokia savo situacijos rimtumo. Be tinkamos paramos ir motyvavimo, jiems gali būti sunku pasiekti ilgalaikius pokyčius, nes jie nemato aiškių tikslų ar ateities perspektyvų.

Aplinkos veiksniai

Aplinkos veiksniai, kaip tai, kas juos supa, daro didelę įtaką jų gyvenimo būdui. Dažnai asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, gyvena aplinkoje, kur alkoholis ir narkotikai yra dažnai vartojami ir priimtini. Tokia aplinka stiprina priklausomybę, nes ji palaiko ir dar labiau įtvirtina žalingus įpročius. Kai žmogus yra nuolat supamas alkoholiu ir kitomis priklausomybėmis, tai gali apsunkinti jo norą keisti gyvenimo būdą ir ištrūkti iš šios „užburtos“ aplinkos. M. A. Zimmerman ir J. H. Zahniser tyrinėja, kaip socialinė aplinka ir socialiniai tinklai daro didelį poveikį jaunimo elgesiui ir gyvenimo būdui. Tai apima ir alkoholiobei narkotikų vartojimo įpročius, kurie dažnai formuojasi ir palaikomi aplinkoje, kur šie įpročiai yra priimtini ir dažnai praktikuojami. Jų nuomone aplinkos veiksniai, tokie, kaip socialinis kontekstas, šeima ir bendruomenė, gali labai paveikti priklausomų asmenų elgesį. Kai asmuo gyvena aplinkoje, kur alkoholioir narkotikųvartojimas yra įprasti ir socialiai priimtini, tai gali sustiprinti į priklausomybę linkusių asmenų elgesį ir sunkinti pasitraukimą iš šios aplinkos.

Tad, apžvelgus šiuos tyrimus, dėliojasi tokios išvados:

Asmenų, turinčių priklausomybę nuo alkoholio ar kitų medžiagų, nenoras keisti savo gyvenimo būdą nėra vien tik „tingėjimas“. Tai sudėtingas procesas, kuris apima tiek biologines priklausomybės pasekmes, tiek gilias psichologines traumas ir socialinę izoliaciją. Norint padėti tokiems asmenims, būtina ne tik gydyti priklausomybę, bet ir padėti jiems susidoroti su emociniais ir socialiniais iššūkiais. Siekiant padėti žmonėms, patyrusiems traumas, pravartu diegti ir taikyti specialų TIC metodą, kuris ne tik atpažįsta šias patirtis, bet ir suteikia paramą bei saugumą. TIC metodas yra viena iš šių priemonių, kuri tapo vis svarbesnė socialinio darbo ir kitų pagalbos sričių praktikoje.

Tik kompleksinis požiūris ir ilgalaikė parama gali padėti jiems pereiti į sveikesnį gyvenimo būdą ir atrasti naują gyvenimo prasmę. Teikiant pagalbą asmenims, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ir gyvenantiems socialinėje atskirtyje, pirmiausia svarbu suteikti psichologinę pagalbą, nes ji atlieka esminį vaidmenį sprendžiant tiek priklausomybės, tiek psichologines ir emocines problemas, kurios dažnai yra pagrindinės kliūtys pokyčiams. Štai kelios priežastys, kodėl psichologinė pagalba yra svarbi ir būtina šiems asmenims:

• Priklausomybę lydi psichologinės priežastys, skatinančios būti priklausomu;
• Būtinas emocinis pasiruošimas pokyčiams;
• Pagalba suvaldyti stresą atsisakant alkoholio ar kitų medžiagų;
• Gilesnių priežasčių ir įpročių korekcija, keitimas;
• Mokymas prisiimti atsakomybę;
• Parama sveikimo procese;
• Kompleksinis požiūris į priklausomybę.

Socialiniame darbe turime vadovautis šiais principais –  neteisti ir nevertinti asmenų, nes mūsų pagrindinė užduotis – teikti pagalbą, sukuriant saugų, pagarbų ir nevertinantį santykį su pagalbos gavėjais. Šis požiūris yra esminis socialinio darbo principas, padedantis kurti pasitikėjimu pagrįstą aplinką, kurioje žmonės gali jaustis priimti ir vertinami, nepaisant savo gyvenimo aplinkybių ar gyvenimo istorijos. Socialinis darbuotojas, kuris nedaro išankstinių sprendimų ir nevertina žmogaus, padeda sumažinti stigmą. Sumažinus neigiamą požiūrį, asmuo gali jaustis mažiau izoliuotas ir labiau pasiryžęs keisti savo gyvenimą. Kiekvienas žmogus turi unikalią gyvenimo istoriją, kurios aplinkybės gali turėti didelį poveikį jo elgesiui. Priklausomybės, socialinė atskirtis ar kitos patirtys gali būti tiesiogiai susijusios su sunkumais šeimoje, traumomis ar neigiamaisgyvenimo įvykiais. Turime išmokti suprasti šiuos faktorius. Toks požiūris leidžia pateikti individualią pagalbą, pritaikytą asmeniui.

Inga Rudenkaitė