Nuo socialinės atskirties iki prasmingos veiklos: patirtis gyvūnų prieglaudoje
Rūpinimasis gyvūnais – galimybė atkurti socialinius ryšius: socialinio darbuotojo patirtis
Socialinė darbuotoja Jūratė Dobrovolskienė
Socialiniame darbe su benamystę ir socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis dažnai susiduriama su situacijomis, kai tradicinių pagalbos būdų nepakanka. Žmogui gali būti užtikrintas laikinas apgyvendinimas, maitinimas, higienos paslaugos, teikiamos konsultacijos, tačiau jo motyvacija keisti gyvenimo būdą, įsitraukti į bendruomenės gyvenimą ar užmegzti socialinius ryšius išlieka menka.
Ilgą laiką socialinėje atskirtyje gyvenantys asmenys neretai praranda pasitikėjimą ne tik aplinkiniais, bet ir savo gebėjimais. Kai kuriems jų sunku priimti pagalbą, laikytis susitarimų ar įsitraukti į organizuojamas veiklas. Todėl socialiniam darbuotojui tenka ieškoti kitokių bendravimo ir motyvavimo būdų, kurie leistų žmogui patirti sėkmę, atsakomybę ir savo reikalingumą.
Viena tokių galimybių – socialinių paslaugų gavėjų įtraukimas į gyvūnų globos įstaigų veiklą. Rūpinimasis gyvūnais gali tapti ne tik prasmingu užimtumu, bet ir priemone ugdyti socialinius įgūdžius, stiprinti savivertę, mokytis bendradarbiauti bei palaipsniui atkurti ryšį su aplinka.
Žmogaus ir gyvūno ryšio taikymo ištakos
Gyvūnų įtraukimas į pagalbos žmogui procesą nėra nauja praktika. Vienas ankstyvųjų pavyzdžių – 1796 m. Anglijoje įkurta „York Retreat“ įstaiga. Jos aplinkoje buvo laikomi gyvūnai, o to meto aprašymuose bendravimas su jais sietas su maloniomis patirtimis ir socialinių jausmų skatinimu (Tuke, 1813). Tai istorinis požiūris, o ne šiuolaikinis terapinio veiksmingumo įrodymas.
XX a. viduryje žmogaus ir gyvūno ryšio reikšmę psichologinės pagalbos procese pradėjo nagrinėti amerikiečių psichologas Borisas Levinsonas. Dirbdamas su vaikais jis pastebėjo, kad jo šuns Jingles dalyvavimas konsultacijose padėdavo užmegzti kontaktą su vaikais, kuriems buvo sunku atsiverti ir bendrauti. Šiuos pastebėjimus Levinsonas aprašė 1962 m. paskelbtame straipsnyje „The Dog as a Co-Therapist“. Jo darbai prisidėjo prie požiūrio, kad gyvūnas gali būti ne tik žmogaus draugas, bet ir pagalbininkas kuriant pasitikėjimu grįstą santykį.
Ilgainiui šios idėjos tapo gyvūnų asistuojamų intervencijų pagrindu. Jos pradėtos taikyti sveikatos priežiūros, psichologinės pagalbos, ugdymo ir socialinių paslaugų srityse.
Vis dėlto socialinių paslaugų gavėjų lankymasis gyvūnų globos įstaigose nebūtinai yra terapija. Dažniausiai tai socialinio užimtumo ir bendruomeninio dalyvavimo forma, kurios metu žmogus mokosi atsakomybės, bendradarbiavimo ir savarankiškumo. Būtent šie aspektai yra reikšmingi socialinio darbo praktikoje.
Žmogaus ir gyvūno ryšys benamystės kontekste: tyrimų įžvalgos
Mokslinėje literatūroje žmogaus ir gyvūno ryšys nagrinėjamas ir benamystės kontekste. Tyrimai rodo, kad augintiniai kai kuriems benamystę patiriantiems žmonėms tampa emocinės paramos šaltiniu, o rūpinimasis jais padeda išlaikyti kasdienę rutiną ir atsakomybės jausmą.
Kerman ir bendraautoriai, aptardami pagalbos benamystę patiriantiems asmenims, turintiems augintinių, modelį, pabrėžia, kad socialinių paslaugų specialistams svarbu atsižvelgti į žmogaus ryšį su gyvūnu. Šis ryšys gali būti ir asmens stiprybė, ir aplinkybė, dėl kurios jam sunkiau pasinaudoti kai kuriomis paslaugomis. Autoriai siūlo pagalbą organizuoti atsižvelgiant į žmogaus ir gyvūno poreikius.
2024 m. paskelbtame tyrime „Shifting the Focus: A Photovoice Exploration of the Benefits and Barriers of Having a Pet While Experiencing Homelessness“ dalyviai fotografijomis ir pasakojimais atskleidė savo gyvenimą su augintiniais. Jų patirtyse atsiskleidė emocinis artumas, atsakomybė ir motyvacija, tačiau taip pat būsto bei paslaugų prieinamumo kliūtys, susijusios su gyvūnų laikymu.
Šie tyrimai nagrinėja daugiausia žmonių santykį su jų pačių augintiniais, todėl jų rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti savanorystės gyvūnų prieglaudoje poveikiui. Vis dėlto jie leidžia pagrįstai svarstyti, kad rūpinimasis gyvūnais gali būti prasminga socialinio užimtumo forma, kurią verta išbandyti ir vertinti socialinio darbo praktikoje.
Nuo pastebėjimo iki naujos veiklos
Dirbdama su socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis, pastebėjau, kad ne visi paslaugų gavėjai vienodai reaguoja į siūlomas užimtumo veiklas. Vieni noriai dalyvauja grupiniuose užsiėmimuose, kiti jų vengia, sunkiai užmezga kontaktą arba greitai praranda susidomėjimą.
Daugelį metų savanoriavau gyvūnų globos prieglaudose, todėl ši aplinka man buvo pažįstama. Pastebėjau, kad kai kurie paslaugų gavėjai noriau kalba apie anksčiau augintus šunis ar kates, dalijasi prisiminimais, nors apie savo gyvenimo sunkumus jiems kalbėti nelengva.
Mano savanorystės patirtis ir šie pokalbiai paskatino pasiūlyti apsilankymus prieglaudoje kaip dar vieną užimtumo galimybę. Norėjosi išbandyti, ar tokia veikla sudomintų ir tuos asmenis, kurie paprastai vengia grupinių užsiėmimų.
Pradėdama šią iniciatyvą siekiau, kad dalyvavimas būtų savanoriškas, o kiekvienas žmogus galėtų įsitraukti pagal savo norą ir galimybes. Vienam priimtinesnis gyvūnų vedžiojimas, kitam – pagalba tvarkant jų aplinką, o kai kuriems pradžioje pakanka tiesiog pabūti šalia, stebėti ir susipažinti su prieglaudos gyvenimu.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir dalyvių įsitraukimas
Organizuojant apsilankymus gyvūnų globos įstaigoje socialinio darbuotojo vaidmuo neapsiriboja paslaugų gavėjų palydėjimu. Jis turi įvertinti jų pasirengimą dalyvauti veikloje, aptarti lūkesčius, padėti suprasti atsakomybę ir stebėti, kaip žmogus elgiasi naujoje socialinėje aplinkoje.
Ypač svarbus pirmasis apsilankymas. Ne visi dalyviai iš karto jaučiasi drąsiai. Vieni gali aktyviai domėtis gyvūnais, kiti laikytis nuošaliau, vengti bendravimo su prieglaudos darbuotojais ar abejoti savo gebėjimais.
Socialinio darbuotojo užduotis tokiose situacijose – neskubinti žmogaus, suteikti jam galimybę pasirinkti ir palaipsniui įsitraukti į veiklą.
Pastebėti pokyčiai
Į veiklą gyvūnų globos įstaigoje buvo pakviesti ir dalyvavo šeši paslaugų gavėjai. Šiuo metu aktyviai ir reguliariai veiklą tęsia du paslaugų gavėjai. Viena paslaugų gavėja išvyko gyventi savarankiškai ir iš gyvūnų prieglaudos pasiėmė katinėlį, taip prisiimdama atsakomybę už gyvūno priežiūrą.
Dalyvavimas veikloje sudarė galimybę paslaugų gavėjams išbandyti naują patirtį, įsitraukti į prasmingą užimtumą ir stiprinti atsakomybės jausmą. Paslaugų gavėjos sprendimas savarankiškai gyventi ir pasirūpinti gyvūnu gali būti vertinamas kaip teigiamas savarankiškumo, motyvacijos ir gebėjimo prisiimti atsakomybę pokytis. Du paslaugų gavėjai, tęsiantys veiklą, rodo išlaikytą susidomėjimą ir norą dalyvauti. Svarbu pažymėti, kad kiekvieno dalyvio įsitraukimas yra individualus, todėl pokyčiai vertinami atsižvelgiant į asmens galimybes, iniciatyvumą ir asmeninius pasiekimus.
Vertinant dalyvių įsitraukimą, svarbu atsižvelgti ne vien į apsilankymų skaičių. Ne mažiau reikšminga tai, ar žmogus pats pradeda domėtis kitu apsilankymu, ar prisimena jam patikėtas užduotis, ar noriau bendrauja su kitais dalyviais ir prieglaudos darbuotojais.
Kartais nedidelis elgesio pokytis – savarankiškai užduotas klausimas, pasiūlyta pagalba ar išreikštas noras sugrįžti – gali būti svarbus žingsnis žmogaus socialinio aktyvumo link.
Ką leidžia pastebėti bendravimas su gyvūnais?
Gyvūnų globos įstaigoje atsiranda kitoks socialinio darbuotojo ir paslaugų gavėjo santykis. Įprastai jų bendravimas dažnai susijęs su dokumentais, problemų sprendimu, taisyklėmis ar įsipareigojimais. Tuo tarpu bendroje veikloje abu gali susitelkti į konkrečią užduotį.
Tai padeda socialiniam darbuotojui pažinti žmogų kitomis aplinkybėmis ir pastebėti savybes, kurios kasdienėje aplinkoje ne visada atsiskleidžia.
Rūpinimasis gyvūnu reikalauja kantrybės, dėmesio ir gebėjimo atsižvelgti į kito poreikius. Šios savybės reikšmingos ir žmonių tarpusavio santykiams.
Socialinio darbo požiūriu svarbu ir tai, kad paslaugų gavėjas gali atsidurti jam neįprastame vaidmenyje. Užuot buvęs žmogumi, kuriam nuolat reikia pagalbos, jis pats turi galimybę padėti.
Toks patyrimas gali stiprinti savivertę ir suteikti daugiau pasitikėjimo savo gebėjimais.
Tačiau vertinant konkrečią socialinio darbo iniciatyvą svarbu nepainioti galimos naudos su faktiškai nustatytais pokyčiais. Vien tai, kad žmogus dalyvavo veikloje ir bendravo su gyvūnais, dar nereiškia, kad pagerėjo jo socialiniai įgūdžiai. Tokiems pokyčiams įvertinti būtinas nuoseklus stebėjimas.
Apibendrinimas
Socialinis darbas reikalauja nuolatinio naujų būdų ieškojimo, ypač dirbant su žmonėmis, kuriems dėl ilgalaikės socialinės atskirties sunku įsitraukti į įprastas užimtumo formas. Rūpinimasis gyvūnais gali būti viena iš galimybių kurti kitokį santykį su paslaugų gavėju – ne vien sprendžiant jo problemas, bet ir sudarant sąlygas atsiskleisti turimiems gebėjimams.Šios veiklos vertė slypi ne tik bendravime su gyvūnais. Svarbi pati galimybė žmogui patirti, kad jis gali būti atsakingas, naudingas ir reikalingas. Į veiklą buvo pakviesti ir įsitraukė 6 paslaugų gavėjai. Šiuo metu veiklą tęsia 2 asmenys, išlaikę susidomėjimą ir norą dalyvauti. Vienos paslaugų gavėjos patirtis ypač reikšminga – ji išvyko gyventi savarankiškai ir iš gyvūnų prieglaudos pasiėmė katinėlį. Šis sprendimas atskleidžia galimybę rūpestį gyvūnu perkelti į asmeninį gyvenimą ir prisiimti atsakomybę už kitą gyvą būtybę. Nors ne visi dalyviai tęsė veiklą, tai nepaneigia jos vertės. Kiekvieno žmogaus įsitraukimas, patirtis ir pasirengimas pokyčiams yra individualūs. Svarbu tai, kad veikla suteikė galimybę išbandyti naują patirtį, patirti teigiamų emocijų, stiprinti pasitikėjimą savimi ir atrasti prasmingo užimtumo formą.Socialinio darbuotojo užduotis – pastebėti šiuos pokyčius, juos palaikyti ir padėti žmogui įgytą patirtį perkelti į kitas gyvenimo sritis. Tokios iniciatyvos primena, kad kartais mažas žingsnis – noras sugrįžti, rūpestis gyvūnu ar sprendimas pradėti savarankišką gyvenimą – gali tapti reikšminga asmens pokyčių dalimi.
